Krizinio nėštumo programa

0

Koordinatorė – socialinė darbuotoja Aušra BAČĖNĖ

PROGRAMOS TIKSLAS – teikti psichosocialinę pagalbą krizę išgyvenančioms nėščioms ir pagimdžiusioms moterims/paauglėms/šeimoms, taip pat netekus kūdikio dėl aborto, persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar gimus kūdikiui su negalia.

PROGRAMOS NUOSTATOS

  1. Žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento.
  2. Žmogus yra asmuo nuo pat jo pradėjimo momento iki natūralios mirties ir todėl gerbtinas ir saugotinas.
  3. Krizinio nėštumo programa Kauno arkivyskupijos Šeimos centre vykdoma nuo 1997 metų.
  4. Programa vykdoma vadovaujantis Kauno arkivyskupijos Šeimos centro Statutu, Lietuvos respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais. Lietuvoje abortas legalizuotas 1955 m. lapkričio 23 d. Aborto atlikimo procedūrą reglamentuoja 1994 m. išleistas LR Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“, nustatantis, jog moters pageidavimu leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių.

TEIKIAMOS PASLAUGOS

  • Individualios tęstinės psichosocialinės konsultacijos;
  • konsultacijos telefonu;
  • minimali materialinė parama (maistu, vaistais, vitaminais, kūdikių drabužėliais);
  • motinystės įgūdžių mokymas;
  • palydėjimas gedėjimo procese;
  • resursų paieška bendruomenėje, rėmėjų paieška;
  • dalyvavimas Kauno miesto socialinių paslaugų tinklo kūrime ir stiprinime;
  • ankstyvųjų nėštumų ir abortų prevencija (paskaitos, susitikimai su jaunimu, spaudinių platinimas, renginių organizavimas, dalyvavimas Radijo laidose)

Programos veikla siekiama padėti moteriai įsigilinti į savo situaciją, geriau suprasti, kas su ja vyksta, suteikti reikiamą pagalbą ir padėti prisiimti atsakomybę už savo apsisprendimą.

Keletas liudijimų:

„Man buvo 15 metų. Augau gražioje šeimoje. Pasibeldė į mano gyvenimą pirmoji meilė. Dar dabar po daug metų aš negaliu pasakyti ir prisiminti, kaip tai įvyko…Man dingo mėnesinės. Jutau, kad kažkas keičiasi mano kūne. Bijojau net minčių, kad laukiuosi – juk aš gera dukra, puiki mokinė, mokytojai į mane žvelgė su perspektyva, kad sieksiu mokslų. Viskas griūva…Testas rodo, kad esu nėščia. Verkiu pasikūkčiodama, nes griūva visi mano, tėvų, mokytojų planai, susitikimai su draugais. Galvoju tik apie abortą. Draugui pasakau apie nėštumą. Jis tik už abortą, o galiausiai jo tėvai neleidžia jam bendrauti, kad nesusigadintų savo gyvenimo. Aš paskendusi ašarose. Pasakau mamai – ir ji mane „spaudžia“ abortui. Jau sutarta šiai procedūrai.Būčiau nuėjusi, nes buvau apmirusi. Bet mano krikšto mama pasakė: „Einam, nepaskubėkime“. Ji palydėjo mane į Šeimos centrą, Aš nemoku pasakyti, kas įvyko, bet mano širdis lyg sušilo, atsileido. Aš pradėjau matyti, kad galiu gimdyti, kad ir kaip visas pasaulis priešinsis. Man tikrai buvo sunku, nes aplinka priešinosi, o Šeimos centre visada gaudavau tokią galingą pagalbą. Ačiū krikšto mamai, kad atvedė, kad neskubino. Dabar aš noriu apkabinti man padėjusią darbuotoją, nes aš turiu 8-nerių metų dukrytę. Seneliai ją dievina. Ji ypatingai gabi. Ji mums visiems duoda meilės. Aš antrus metus studijuoju vadybą, už pusmečio išteku. Ir savo gyvenimo be dukters neįsivaizduoju. Net dabar -sugrįžusi į praeitį – apsipyliau ašaromis. Baisu, kad galėjau neturėti savo dukrytės.“ Jūratė, 24metų.

Esu trijų vaikų tėtis. Skaitydamas kitų moterų pasisakymus apie neplanuotus nėštumus, nutariau pasidalinti ir savo šeimos istorija. Prabėgus pusei metų po Santuokos sulaukėme teigiamo nėštumo testo. Tai buvo daug džiaugsmo ir laukimo pripildytas laikas. Pirmo vaikelio gimimui buvo daug ruoštasi. Ir jam gimus viskas atrodė labai jauku, nors pareikalavo daug jėgų. Tačiau kiekvienas žmogus į pasaulį atsineša savo charakterį, o mūsiškio buvo nelengvas. Praėjus pusei metų nuo pirmagimio sužinojome, jog laukiamės antrojo savo vaikelio. Man vyrui, kuris dienomis išeina į darbą ir tik naktimis panešioja mūsų mažąjį charakteriuką, viskas atrodė ganėtinai paprasta. Tačiau mano brangiausiajai, kuri visą save atiduodavo mažyliui ir išgyvendavo visus fiziologinius virsmus buvo didelis smūgis. Dar nebuvau matęs savo žmonos tokios trapios ir palūžusios. Tuo metu turėjau būti toks stiprus vyras, koks dar nemaniau galintis būti. Mylintis ir kartu kovojantis dėl vilties naujai gyvybei. Kiek daug stiprių apkabinimų tuo metu turi patirti moteris, kad  pasijaustų saugi! Kokios nuoširdžios santuokinės maldos reikia, kad prasibrautum į gilius širdies užkaborius! Nėštumas tikrai buvo nelengvas – ne tik dėl mūsų mažojo ropliuko, kuris nuolatos prašėsi ant rankų, bet ir dėl žmonos fizinių organizmo jėgų. Nėštumo pabaigoje, prasidėjus hipertenzijai, gimdymas  buvo planinis. Gimus mažo svorio, bet sveikam angeliukui, mes abu buvome be galo laimingi. Po pusantrų metų mūsų šeimą aplankė dar viena naujos gyvybės žinia. Mūsų du vaikai maži, abu dar su sauskelnėmis… Todėl mums abiem ši žinia buvo iššūkis. Mano sutuoktinė gyveno nuolatiniame nuovargyje ir namų ruošos rutinoje. Laiko sau beveik neturėjo, o svajonės apie profesinę karjerą, kurios guodė, sudužo į šipulius. Aš, kaip vyras, taip pat jutau žmonos dėmesio stoką. Tokiu metu gali atrodyti, jog paprasčiausias variantas tiesiog atsisakyti priimti naują gyvybę. Aš uoliai ir su meile kovojau už savo šeimą. Kovojau dėl savo žmonos širdies, tvarkiau namus, užiminėjau mažuosius, stengiausi, kad žmona išsikalbėtų. Pagalbos kreipėmės ir į Šeimos centro Krizinio nėštumo programos darbuotoją A. Bačėnę. Ji labai pagelbėjo mano žmonai. Nepaisant visų kasdienių sunkumų, žmona priėmė ir apsidžiaugė šia nuostabia gyvybe. Mums gimė dar vienas sveikas ir nuostabus vaikas. Nors dalyvavau visuose gimdymuose, šio nepamiršiu ilgiausiai. Koks stebuklas matyti ką tik gimusį vaikelį ant mamos krūtinės! Mylinčias ir globojančias rankas, kupinas meilės akis. Ir dažnai jau pavargusiomis akimis žiūrėdami į savo mažuosius padaužas mes neabejojam , jog tai yra nuostabiausia, kas galėjo nutikti mūsų gyvenime!

„Visada galvojau, kad mūsų šeima yra labai laiminga ir pilna gėrybių – tiek materialinių, tiek dvasinių. Gyvenome kaip rojuje. Auginome du vaikus – tad, ką veikti turėjome, ir tai mums patiko. Viskas keitėsi, vertėsi aukštyn kojom, kai pradėjau lauktis trečiojo vaikelio. Nėštumo pradžia nebuvo sunki. Tik širdis kažką kalbėjo ir tokio džiaugsmo, kai laukiausi pirmųjų vaikų, nejutau. Krūtinėje lyg kažkas spaustų. Įpusėjus ketvirtam mėnesiui tyrimai parodė, kad vaikutis gims su sunkia genetine liga. Dar apžiūros metu prasivėrė ašaros ir riedėjo nesustodamos. Gydytoja, pažiūrėjusi į mane pasakė: „jūs nesikankinkite, nutrauksime nėštumą ir bus gerai. Negadinkite savo ir savo šeimos gyvenimo.“ Iš apžiūros ėjau nieko nematydama – nei aplinkinių, nei pastatų. Vis sukosi mintys, ką daryti: rinktis abortą, ar nešioti, kaip pasakyti vyrui, kuris ir taip trečio vaiko nelabai norėjo? Keletą dienų viską laikiau savyje, kalbėjau su vaikeliu, bandžiau suprasti, kas vyksta, ką daryti. Vakaras. Užmigdyti vaikai. Pasakau, kad mūsų kūdikėlis gims kitoks – su negalia ir gali neišgyventi. Vyro reakcija – visiška tyla… Ir klausimas: „kam tau kankintis dabar nėščiai, jei vaikas silpnas. Visą gyvenimą reikės vargti, o dar jis ir numirti gali.“ Nors klausimų mums kilo daug, atsakymų neateidavo. Garsiai nepriėmę sprendimo, mes gyvenome, laikas buvo sustojęs. Paklausite, kodėl nesirinkome aborto? Šią patirtį mes su vyru jau turėjome – tai būtų buvęs pirmasis mūsų vaikas. Mes abu, net praėjus daug metų, jutome liūdesį, kaip tėvai išsiilgę to vaikelio, kurio nematėme. Ši skaudi patirtis mūsų neišskyrė, o sustiprino. Mes turėjome pažadą, kad niekada neprarasime savo vaikų, nedarysime aborto ir tas pažadas mus laikė. Visą nėštumą vaikščiojau į Šeimos centrą. Ateidavau išsiverkti. Mane palaikė, nieko nemokė, neaiškino, nepatarinėjo, o buvo su manimi visą tą laukimo ir nežinios kelionę. Užgimė mūsų dukrytė. Ji silpna. Labai sunku matyti kūdikėlį, kuris turi daug negalių. Jos ausytės mažytės – žemiau, nei būna. Jos akytės mažesnės ir ji turi daug organų anomalijų, bet ji mūsų. Ji mums atnešė ramybę ir troškimą su ja būti iki pabaigos. Paklausite, kaip vyras priima? Jis stipriais delnais glaudžia prie savo tėviškos krūtinės, ir ieško galimybių, kaip palengvinti  jai kančias, kol ji bus su mumis. Dabar mes savo pažadą išlaikę ir turime norą palydėti ją su meile. Ačiū visiems, kurie mus stiprinote.“

Share.

Leave A Reply