Žmogaus jausmų pasaulis (pagal Józef Augustyn SJ)

0

Atsiversti, mūsų supratimu, dažniausiai reiškia pakeisti mąstymo ir tikrovės suvokimo būdą. Tačiau toks vidinio pasikeitimo vertinimas yra vienpusiškas ir paviršutiniškas. Jei žmogaus atsivertimas ribotųsi tik protu, jis galėtų įvykti labai greitai. Pavyzdžiui, savimi ir savo nuomone abejojantis žmogus, sutikęs ryžtingą asmenybę, gali lengvai perimti jos pažiūras. Tačiau po tam tikro laiko, praėjus pirmam įspūdžiui, toks žmogus gali iš naujo keisti savo įsitikinimus, ankstesniuosius laikydamas nepakankamais ar net klaidingais.

Atsivertimo metu, keičiantis mąstymui, kartu turi keistis ir mūsų jausminis reagavimas. Atsivertimas ne kokios nors žmogaus dalies, bet visos jo asmenybės pasikeitimas: mąstymo, jutimo, proto ir širdies. Biblinėje kalboje atsivertimas vadinamas širdies pasikeitimu. Širdis čia suprantama kaip asmenybės centras, visų gyvybinių žmogaus galių buveinė.

Racionalių argumentų priėmimas dar nereiškia visiško vidinio pasikeitimo. Būtina pakeisti ir mūsų jausmus bei iš jų kylančias reakcijas, o tai ilgas ir sunkus procesas, reikalaujantis mūsų sąmoningo ir nuolatinio angažavimosi.

1. Atsivertimo pradžia – netvarkingų jausmų pažinimas

Pažinti žmogaus jausmus tam tikra prasme reiškia pažinti patį žmogų, nes mūsų jausmai atskleidžia visa, kas mumyse giliausia: mūsų troškimus, ilgesį, viltis, lūkesčius, bet taip pat ir mūsų poreikius, baimes, išgąstį, nepasitenkinimą ir t. t. Jei norime pažinti save, kad pajėgtume pažinti Dievą, turime žiūrėti ne tiek, ką apie save galvojame, kiek stengtis suprasti savo jausmus. Mūsų mąstymas apie save yra labai sąlygotas, jam įtakos gali turėti nesąmoningi gynybiniai mechanizmai ar kitų nuomonė.

Pažinti jausmus nėra lengva, ypač į išorinę veiklą panirusiam žmogui. Žmogaus jausmų pasaulis – lyg tankus miškas, kartais tiesiog džiunglės, kuriose lengva pasiklysti.
Saugiai keliauti per tą mišką padeda du dalykai. Visų pirma nuoširdus troškimas pažinti save ir apmąstymui skirtas laikas. Nė vieno negalime priversti pažinti, tvarkyti ir ugdyti savo jausmus. Jei tai daroma, pavyzdžiui, auklėjimo srityje, gaunami priešingi rezultatai.

Antras reikalingas dalykas – pagalba. Pirmiausia ją teikia Šventoji Dvasia, veikianti per Dievo Žodį. Jei žmogus paklūsta šiam Mokytojui, jis iškelia ir atveria visas giliausias širdies mintis – jausmus. Tačiau dar lieka pavojus, kad pasiduosime nesąmoningam polinkiui klastoti moralinius dalykus ir vadovausimės gynybiniais mechanizmais. Todėl reikalingas dvasios vadovas. Pasiremdamas Bažnyčios išmintimi bei asmenine patirtimi, toks vadovas gali padėti suvokti, ką žmogus patiria. Šie patyrimai susiję ne tik su tuo, kas dedasi žmogaus sieloje, bet ir apima jo psichiką. Tai nelengva, nes viskas žmoguje yra susipynę ir aiškiai neišskiriama. Dvasiniai patyrimai siejasi su psichiniais bei kūno išgyvenimais ir atvirkščiai. Klaidinga atskirti žmoguje kurią nors vieną iš šių sričių: fizinę, psichinę ar dvasinę.

2. Kas yra jausmai?

Dažnai svarstome, kokios pagrindinės mūsų ydos, polinkiai, kaip giliai jie mumyse įsišakniję. Klausiame savęs, ką turėtume daryti. Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, turime pažinti savo jausmus. Tik jie nurodys mūsų polinkius, ydas, aistras, tai, kas labiausiai trukdo kelyje į Dievą.

Visus žmogaus jausmus galime padalyti į dvi pagrindines grupes: pozityvius (malonūs patyrimai) ir negatyvius (nemalonūs). Pozityvūs: džiaugsmas, pasitenkinimas, simpatija, meilė; negatyvūs: pyktis, rūstumas, pavydas, pasibjaurėjimas, nepasitenkinimas ir kt. Pozityvius jausmus mes savaimingai ir noriai priimame. Gerai jaučiamės, kai mus tokie jausmai lydi.

Negatyvius jausmus savaime atmetame. Blogai jaučiamės, kai juos patiriame. Niekam iš mūsų nekelia pasitenkinimo išgyvenamas pyktis, pasibjaurėjimas, pavydas.

Kas yra jausmai? Tai tam tikra psichinė žmogaus būklė, nusiteikimas, lydintis kiekvieną mūsų patyrimą. Jie išoriškai atskleidžia viską, kas yra žmogaus viduje. Kaip kiekvienas materialus kūnas turi tam tikrą temperatūrą, taip kiekvieną žmogišką patyrimą lydi tam tikri jausmai. Jie mus lydi ne tik, kai sąmoningai suvokiame tikrovę, bet ir miegant. Mūsų sapnai kartais labai jausmingi.

Negatyvūs jausmai – mums nemalonūs – yra ženklas, kad tą situaciją, kuri juos sukėlė, mes priimame visų pirma kaip grėsmę. Tai lyg raudona šviesa, kuri įspėja: “Dėmesio, pavojus!” Pozityvūs jausmai – signalas, kad situacija gera. Tai lyg žalia šviesa, nurodanti: “Gali eiti, ši situacija tau palanki”.

Labai svarbu įsisąmoninti, kad mūsų jausmai yra subjektyvūs. Todėl išgyvenamo pavojaus objektyvumą turime nustatyti pasitardami su kuo nors kitu. Lygiai taip pat reikia elgtis ir su pozityviais jausmais.

Įsisąmoninę, kad mūsų jausmai tėra subjektyvūs signalai, galime tarsi atsitraukti nuo jų ir neidentifikuoti su savimi. Baimė, pavydas, priešiškumas, euforija yra “manyje”, bet “aš” nesu baimė, pavydas, priešiškumas ar euforija. Teoriškai šis teiginys akivaizdus, tačiau kasdienybėje ne kartą reaguojame taip, lyg neturėtume jokios laisvės ir būtume pasmerkti primityviausioms jausminėms reakcijoms.

Kartais mums gresiantis pavojus savaime aiškus, bet yra daug situacijų, kurias suvokiame kaip grėsmingas tik dėl savo baimingos laikysenos. Tai tariama grėsmė. Kai ta situacija atitolsta, daugiau nebekelia baimės. Panašiai ir su pozityviais jausmais: su jais susijęs malonumas nebūtinai siejasi su tikru gėriu. Pozityvių jausmų pateikiamas gėris gali būti tariamas ir klaidingas.
Turėtume susimąstyti, ypač rekolekcijų metu: kokie pagrindiniai mūsų negatyvūs jausmai? Kokiomis situacijomis jie kyla? Kas mane dažniausiai pykdo, erzina, atstumia? Kada jaučiuosi esąs geresnis, pagirtas, o kada – blogesnis, atstumtas? Kas, mano nuomone, mane priima, myli ir kas atmeta, aplenkia, nemyli? Ko dar tikiuosi iš gyvenimo, kokios mano viltys? Ko bijausi, kas kelia grėsmę? Šie ir panašūs klausimai gali padėti geriau pažinti savo jausmus, o šie nuves iki šaltinio, iš kurio jie kyla.

3. Iš kur kyla jausmai?

Paviršutiniškai žvelgiant gali atrodyti, kad mūsų jausmų šaltinis yra už mūsų. Teisindami savo elgesį dažnai sakome: “Jis mane sunervino, jis mane erzina, sukelia man agresiją, pavydą, simpatiją, palankumą”.

Geriau pažinę save, suvokę esmines savo gyvenimo laikysenas, galėtume atrasti, kad ne situacijos, žmonės ar konfliktai sukelia mūsų jausmus. Jie tėra katalizatoriai ir iššaukia tai, kas jau yra mumyse. Visų mūsų jausmų, pozityvių ir negatyvių, šaltinis yra “įsitvirtinusios vidinės nuostatos”, “nusistovėjęs vidinis elgesys”.

Vidines žmogaus nuostatas išugdo daugelis veiksnių: gyvenimo istorija, auklėjimas, išgyventi patyrimai ir t. t. Ypač didelę reikšmę turi šeimos aplinka ir ten įgytas patyrimas.

V. E. Frankl pabrėžia, kad ne tiek svarbu ieškoti, kaip susiklostė mūsų vidinės nuostatos, kiek pažinti, kokį vaidmenį jos vaidina dabartiniame mūsų gyvenime. Kad gerai suprastume save ir savo jausmines reakcijas, kad to suvokimas padėtų keisti mūsų elgesį, visų pirma reikia surasti savo pagrindines vidines nuostatas, paprastai vadinamas dorybėmis ir ydomis. Daugelis tų nuostatų gali būti nesąmoningos. Mūsų savaiminis priešiškumas kitiems, ypač konfliktinėmis situacijomis, geriausiai apie tai liudija. Skubotas kitų kaltinimas ir kartu savęs teisinimas rodo, kad nepažįstame savo reagavimo būdo ir dėl to visą atsakomybę suverčiame kitiems.

4. Kaip elgtis su savo jausmais?

Visų pirma savo jausmus reikia pastebėti ir vertinti. Pagrindinė klaida, kurią darome norėdami pakeisti save, būtent ta, kad pakankamai neįvertiname, o kartais tiesiog nepaisome jausmų. Jie visada yra labai vertingas informacijos šaltinis apie mus pačius, apie mūsų giliausius nusiteikimus, kurie valdo mūsų reakcijas ir elgesį, bei apie mūsų vertybių pasaulį. Nepasisekimo ir konfliktų atvejais turime sąmoningai nukreipti dėmesį nuo kitų kaltės, kad pajėgtume pastebėti savo jausminę reakciją ir iš jos kylantį elgesį. Per daug koncentruodamiesi į kitų “kaltę”, siekiame nukreipti dėmesį nuo savęs. Tai tam tikras psichinis mechanizmas, kurį privalome sąmoningai demaskuoti.

Tiek emocinis, tiek ir dvasinis (abi šios sritys glaudžiai tarp savęs susijusios) žmogaus nebrandumas, tarp kitko, pasireiškia ir savo jausmų nepažinimu ar tiesiog nepaisymu. Kita vertus, nebrandaus žmogaus poelgius nulemia primityviausi jausminiai refleksai. Pirmasis emocinio ir dvasinio brandumo reikalavimas – sąmoningai suvokti jausmus, lydinčius visus mūsų patyrimus.

To reikia ne tam, kad juos tuoj pat pakeistume. Turime įsisąmoninti, kad vien valios jėga – voliuntarizmu – jausmų pasaulyje nieko nepakeisime, nebent tik jausmus prislopinsime. K. Rahner, remdamasis šv. Tomu Akviniečiu, teigia, kad nemoralu slopinti žmogaus jausmus: jų stūmimas į pasąmonę yra beprasmiškas, nes jie pasireiškia kitu, dažnai daug blogesniu būdu. Neretai sutinkame išoriškai tvarkingus, gerų manierų, tiesiog nepriekaištingus žmones, tačiau jie yra užsidarę, susikaustę, daugiau ar mažiau nervingi, perdėtai jautrūs kai kuriose srityse. Tokią labai aukštą kainą šie žmonės moka už savo išorinį nepriekaištingumą.

Su jausmais, net pačiais negatyviausiais, nereikia kovoti nervinantis, nereikia jų atmesti iš baimės. Visų pirma turime juos sąmoningai suvokti, kad priimtume, o paskui konroliuotume. Su savo jausmais privalome elgtis, kaip kad patyręs piemuo elgiasi su banda: ramiai stebi avis ir leidžia joms eiti kur nori. Ryžtingai įsikiša tik tada, kai avys priartėja prie prarajos arba joms gresia kitas pavojus.

Pirmoji sąlyga, norint kontroliuoti savo jausmus ir jiems nepasiduoti, reikia visiškai juos priimti. Bet jau pats jų priėmimas ir susitaikymas reikalauja iš mūsų didelio nuolankumo. Nelengva prisipažinti sau ir Dievui, kad turime tokių jausmų kaip pyktis, įtūžis, polinkis į agresiją, depresiją, išdidumas, pavydas, baimė ir kt. Netikrą šventumą tarp kitų dalykų sudaro savo vidinės netvarkos nepriėmimas ir bėgimas nuo savęs į religinių iliuzijų pasaulį. Nemalonių žmogui jausmų ir minčių išstūmimas į pasąmonę gali būti klaidingai suprantamas kaip asmeninio tobulumo ženklas.

5. Moralinis jausmų vertinimas

Ar netvarkingi jausmai yra nuodėmė? Patys jausmai, tiek pozityvūs, tiek ir negatyvūs, yra morališkai neutralūs ir morališkai nevertinami, nes gimsta mumyse nepriklausomai nuo mūsų valios. Morališkai galime vertinti tik daugiau ar mažiau sąmoningą ir laisvą reakciją į jausmus, jų kontroliavimą ar pasidavimą jiems.

Supratę, kad užsifiksavusios vidinės nuostatos ir iš jų kylantys jausmai savaime dar nėra nuodėmė, nors daugiau ar mažiau stumia pasielgti morališkai blogai, mes galime tarsi atsitolinti nuo mūsų netvarkingiausių jausmų. Baimė ir kaltės jausmas, spontaniškai kylantys dėl netvarkingų jausmų įtakos, sutelkia žmogų į jį patį ir jam sunkiau “nugalėti” save tą gundymo valandą. Vienas dalykas yra sukilę mumyse netvarkingi išdidumo, pykčio, neapykantos jausmai ir kitas – pasidavimas tiems jausmams ir veikimas.

6. Vidinis pasipriešinimas

Dažnai nelengva atrasti vidinių nuostatų, iš kurių kyla tam tikri jausmai. Kiekviename žmoguje veikia daug gynybinių mechanizmų ir, jei sąmoningai jų nesuvokiame, jie neleidžia teisingai save pažinti. Reikia tam tikros “jausmų kultūros”, kad pastebėtume savyje psichinį pasipriešinimą, nesąmoningai pasireiškiantį žmoguje, kai paliečiami nusistovėję ir įsisenėję elgesio bei reakcijos būdai. Esame linkę baimintis bet kurio pažinimo, galinčio mumyse pažadinti paniekos pačiam sau ar menkumo, silpnumo, nevertumo jausmą, pajutimą, kad esame blogi ir turime gėdytis. Saugome save ir savo idealų paveikslą slopinimo ir panašiais gynybiniais mechanizmais, kurie iš esmės yra būdai, kaip nepriimti į sąmonę mums nemalonių tiesų (A. H. Maslow).

Jei savyje pastebime įsigalėjusias nuostatas ir elgesio būdus, tai mus įpareigoja suabejoti savo elgesiu bei pasikeisti. Būdami visai atviri, turėtume pripažinti, kad buvo konfliktinių situacijų, kai klausėme savęs pačių, dėl ko taip impulsyviai reagavome ir elgėmės. Tačiau kur kas lengviau ne ieškoti atsakymo į tokius klausimus, o apkaltinti kitus (išorines sąlygas, visuomenę, o dažniausiai konkrečius asmenis) ir suversti jiems visą atsakomybę už kilusias nemalonias situacijas.

7. Jausmų verbalizacija

Niekas negali būti teisėjas savo byloje. Ši patarlė išreiškia gilią psichologinę tiesą apie žmogų. Neįmanoma pačiam susivokti savo jausmų pasaulyje. Jei norime juos objektyviai vertinti, pastebėti jų šaltinius bei įtaką mūsų apsisprendimams, reikia patyrusio žmogaus pagalbos. Kaip nė vienas iš mūsų nepajėgiame pažvelgti į savo veidą be veidrodžio, panašiai niekas negali išmokti teisingai matyti savo vidinės būsenos be artimo pagalbos. Čia iškyla dvasinio vadovavimo problema.

Pirmaisiais krikščionybės amžiais išpažintis buvo aiškiai atskirta nuo dvasinio vadovavimo. Išpažintį atlikdavo kunigui, išsakydami savo nuodėmes, o dvasines problemas spręsdavo dvasios tėvai, kurie dažniausiai būdavo dvasiniame gyvenime patyrę vienuoliai.

Jei norime išugdyti savyje jausmų kultūrą, kuri įgalintų mus juos pažinti ir valdyti, būtina išmokti atvirai ir objektyviai kalbėti apie savo jausmus dvasinio vadovavimo metu.

Pirmiausia turime pasakyti, kad neįmanoma visiškai paslėpti savo jausmų. Net visiškai užsidaręs žmogus, kuris niekada nekalba apie save, savo išvaizda nepaliaujamai išsako vieną esminių savo jausmų: savęs baimę.

Jausmus išsakome ne vien žodžiais, bet ir visu išoriniu elgesiu: veido mimika, judesiais, gestais. Net ir be žodžių gan lengvai pastebime kito baimę, priešiškumą, panieką arba priešingai: simpatiją, atvirumą, mielumą.

Vis dėlto paprastai jausmams išreikšti vartojame žodžius. Susižavėjimo, nuostabos, simpatijos arba priekaišto, šmeižto, prakeikimo žodžiai yra spontaniškas, kartais labai impulsyvus jausmų išraiškos būdas. Jie gali sumažinti mumyse kylančias psichines įtampas, bet efektas dažnai tėra tik laikinas.

Impulsyviai ir neapmąstę išsakydami jausmus ne norime juos pažinti, kad pajėgtume valdyti, bet tik siekiame, jog kiti patvirtintų mūsų nuostatas ir elgesį. Jei norime tikrai save pažinti ir valdyti, būtina atskleisti jausmus pašaliniam žmogui, kuris galėtų mums padėti objektyviai pažvelgti į visą mūsų vidinę patirtį: mūsų jausmus ir jų įtaką mūsų mąstymui, reakcijoms ir kasdieniam elgesiui. Tam reikia žmogaus, kuriuo pasitikime, kuris turi didelę gyvenimiškąją patirtį ir yra emociškai nepriklausomas nuo jam pateikiamų dalykų.

Atskleisti savo jausmus, juos analizuoti labai sunku net ir su patikimu žmogumi. Mat, kalbėdami apie savo jausmus, visuomet paliečiame tai, kas mumyse labiausiai intymu, asmeniška. Kalbėdami apie netvarkingus jausmus, visuomet atveriame įsisenėjusias gyvenimo žaizdas: tiek patirtas iš kitų, tiek ir dėl savo nuodėmių ir klaidų. Baiminamės išsakyti tai, ką jaučiame, kad vėl nebūtume sužeisti. Tačiau gydytojas mums nepadės, jei vengsime pažinti savo žaizdas ir neigsime jų egzistavimą. Jo pagalba efektyvi tik tuomet, kai atvirai ir nuoširdžiai kalbėsime apie savo negalavimus.

Ar galime užsidaryti savyje ir niekada atvirai ir nuoširdžiai nekalbėti apie visa, kas mumyse vyksta? Be abejo, galime, bet nepažinti, neišsakyti ir nevaldomi netvarkingi jausmai tik pagilins ir įtvirtins mūsų vidines nuostatas, iš kurių jie kyla. Jei žmogus sąmoningai nekreipia į tai dėmesio, kuo toliau, tuo labiau jo asmeninės problemos didėja ir pasireiškia jo santykiuose su Dievu, su artimu, su savimi pačiu ir su pasauliu.

Daug sunkiau pagydyti savyje per daugelį dešimtmečių susikaupusias nuoskaudas, skriaudas, baimę nei apčiuopti tokius nervinius polinkius jaunystėje. Sunkiau pažinti ir priimti per ilgus gyvenimo metus nusistovėjusią pasikartojančią apatiją, nepasitenkinimą savimi ar net depresijos būseną nei suvokti tokį palinkimą ir mokytis jį kontroliuoti iš pat pradžių. Panašiai su visomis kitomis mūsų problemomis: liguistomis ambicijomis, išdidumu, jausmingumu, baime ir kt.

Tai, ko savyje neatpažįstame ir nepriimame, tikrai suversime kitiems. Pavyzdžiui, labai griežtai morališkai vertiname kitus todėl, kad patys turime netvarkingų asmeninių jausmų, kurių nepriėmėme. Paprastai kituose visų pirma mus erzina tai, kas mums patiems kelia problemų.
Kai visiškai nuoširdžiai ir atvirai pažvelgiame į savo jausmus, išsakome juos sau, Dievui ir kitam žmogui, kad galėtume pažinti ir atrasti jų šaltinius, tai nors jie tuoj pat ir savaime nepasikeičia, bet pamažu, geram dvasios vadui padedant, keičiasi mūsų vidinės nuostatos, iš kurių kyla jausmai. Viena vertus, tai  reikalauja daug kantrybės ir pakantumo sau pačiam, savo reagavimo būdams, o kita vertus – ištvermės stengiantis pažinti savo netvarkingus jausmus, išsakant juos Dievui, dvasios vadovui ir kasdien bandant juos kontroliuoti. Didžiulė pagalba gali būti kasdienis sąžinės tyrimas.

8. Palaiminti tyraširdžiai

“Palaiminti tyraširdžiai, nes jie matys Dievą” (Mt 5, 8). Profesorius F. Arvesu interpretuodamas šį palaiminimą tvirtina, kad jis taikomas ne tik seksualiniam tyrumui, bet ir visiems žmogaus jausmams. Tyraširdžiai yra tie, kurie nebijo patys savęs ir savo netvarkingų jausmų, kurie išsilaisvino iš savęs baimės ir visiškai save priėmė su visais savo jausmais. Jie netelkia dėmesio į save, nes savęs nebijo ir todėl gali visiškai atsigręžti į Dievą. Be perstojo nežvelgia į save iš baimės dėl savęs, todėl mylėdami gali žvelgti į Dievą ir klausytis jo Žodžio. Jie yra tyri, perregimi sau ir Dievui. Ir nors mato, kad yra silpni, sužeisti, nuodėmingi – juose esantys netvarkingi jausmai tai nuolat primena, – tačiau nebijo savęs, nes patikėjo Dievu.

Nepriimdami savo jausmų, parodome, kad nepriimame savęs pačių, tarsi maištaujame prieš save. Vienas šiuolaikinių mąstytojų teigia, kad žmogaus troškimas pabėgti nuo savęs ir nebūti savimi yra tragiškas.

H. J. Nouwen ragina save ir mus: “Nebėk nuo savo vidinių jausmų, net jei jie atrodo gąsdinantys. Atidžiai juos stebėdamas geriau suprasi ir pajėgsi lengviau ieškoti naujų kelių, kai senieji atves į aklavietę. Dėmesingai tirdamas maištingas ir impulsyvias emocijas, atsistosi prieš savo nuodėmingąjį “aš”. Ši akistata turi vesti ne į nusiminimą, bet suteikti laisvę, leidžiančią patirti Dievo gailestingumą, be kurio neįmanomas joks išgijimas”.

Savo jausmų pastebėjimas, jų pažinimas, išsakymas, vidinių nuostatų, iš kurių jie kyla, atidengimas mums atveria tiesą. Ši tiesa dažnai yra skausminga ir sunkiai priimama. Juk pamatome, kiek daug mumyse yra prisirišimo prie daiktų ir žmonių, priešiškumo kitiems, grėsmės, pavydo, depresinių polinkių ir kt. Atvira akistata su visu tuo gali mus išgąsdinti ar net pastūmėti į neviltį. “Savęs pažinimo baimė labai dažnai yra… analogiška išorinio pasaulio baimei”. (A. H. Maslow).

Teisėtai gali kilti klausimas, ar įveiksiu visa tai? Atrodo, kad kylančios abejonės yra pagrįstos. Ar verta gilintis į save ir tirti, kas mumyse yra? Ar nebūtų geriau gyventi palaimintam nežinojime? Daugelis žmonių taip mano ir taip gyvena.

Nesigilinti į save, savęs nepažinti, nesijausti įpareigotam įveikti savo nenorą atrodo lengviausias kelias. Bet ar tai tikrai teisingiausias ir garbingiausias kelias? Ar taip elgdamiesi būsime teisūs savo pačių, artimųjų, su kuriais esame susiję, ir Dievo atžvilgiu? “Gavome ne vergystės dvasią” (Rom 8, 15) primena šv. Paulius.

Jei žmogus nepažįsta savo netvarkingų nuostatų ir pamažu jų nekeičia, jos įsitvirtina ir tampa esminiais, nors ir nesąmoningais viso žmogiško elgesio motyvais. Žmogus tada tarnauja pats sau, savo “vidinei netvarkai”, net jei subjektyviai jam atrodo (kaip fariziejui palyginime apie fariziejų ir muitininką), kad tarnauja Dievui. Tarnauti Dievui “visa širdimi, visa siela ir visu protu” (Mt 22, 37) gali tik laisvas arba bent atkakliai vidinės laisvės siekiantis žmogus. Pažįstame save, visą netvarkingų jausmų pasaulį, kad taptume visiškai laisvi ir todėl geriausiai pasirengę ieškoti ir rasti Dievą bei jo valią visame kame. Jėzus sako “Pažinsite tiesą ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32) – mus išlaisvina tiesos apie mūsų vidinę netvarką ir gydančią Dievo meilę pažinimas.

Žmogaus stabais gali tapti ne tik šalia jo esantys dalykai (turtas, pasisekimas, jausminiai malonumai), bet taip pat tam tikros vidinės nuostatos: užsisklendimas, perdėtas rūpestis ir baimė dėl savęs, melancholija ar liūdesys, priešiškumas ir nepalankumas kitiems. Bet žmogaus stabas pamažu tampa jį pražudančiu demonu (C. S. Lewis). Lengvesnio gyvenimo pažadas, kurį duoda užsidarymo savyje demonas, kaip ir kiekvienas piktosios dvasios pažadas, tėra grynas melas. Užtenka atidžiai pažvelgti į gyvenimą.

Visas mūsų gyvenimo žaizdas, visą netvarkingą vidų privalome sąmoningai ir savanoriškai priimti kaip sunkų uždavinį, kurį turime išspręsti norėdami tapti tikresniais ir laisvesniais žmonėmis.

9. Kristaus sekimas

Svarstėme, kaip tvarkyti savo jausmus, kad galėtume tapti laisvi Dievui. Turime atvirai pripažinti, kad vien savo pastangomis neišgydysime savo žaizdų ir negalių. Mūsų pastangos būtinos, bet ne lemiamos. Išgydo tik Dievas. Mūsų veikla tėra atsivėrimas Jo gydančiai malonei. Kuo labiau jai atsiversime, tuo Dievo veikimas bus veiksmingesnis.

Įsigiliname į save tam, kad su visa našta, kurią savyje pamatome, atsistotume prie Nukryžiuoto Jėzaus ir nuolankiai prašytume atleidimo ir išgydymo, suprasdami, kad tik jo žaizdomis galime būti pagydyti (plg. Iz 53, 5). Mus gydo per Jėzų Kristų mums parodytas Dievo Tėvo gailestingumas.

Būtent šis atsistojimas prie Nukryžiuotojo daro mus laisvus, tai yra panašius į jį. “Kantrybės ir paguodos Dievas teduoda jums turėti tokius pat jausmus vienas kitam pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą” (Rom 15, 5 pataisytas J. Skvirecko vertimas). Būti panašiam į Kristų, sekti jį reiškia žadinti savo paties ir kitų atžvilgiu tokius jausmus, kokiais gyveno Jėzus. O jo jausmuose nebuvo jokios sumaišties: viskas palenkta Tėvo valios vykdymui. Tapdami panašiais į Jėzų, stengdamiesi, kad mūsų jausmai būtų panašūs į jo, pilnutinai pagarbinsime Dievą ir tarnausime jam broliuose.

Jei norime tikrai sekti Kristų, turime sąmoningai ugdyti tuos jausmus, kuriuos jis pats jautė savo Tėvui ir tiems, kuriuos Tėvas jam pavedė.

Kai meldžiamės sakydami: “Padaryk mūsų širdį panašią į savo Širdį”, jo prašome, kad duotų mums malonę išsiugdyti tokius jausmus, kuriuos jis pats turėjo.

Mąstydami apie Jėzaus gyvenimą ir mokslą turime savęs klausti ne tik, kokios intelektualinės tiesos ten slypi, bet visų pirma, kokie jausmai glūdi. Turime pažvelgti į jo Širdį, kad galėtume savo širdis daryti panašias į jo Širdį.
Pagal Józef Augustyn SJ  “Świat ludzkich uczuc”
Bažnyčios žinios 1997 04 30 Nr.8

Share.

Leave A Reply